Description

Šiame puslapyje pateikiame originalią, elektroninę „Vakarų fronte nieko naujo“ kūrinio versiją, kuri skirta mokinių lietuvių kalbos įskaitos pasiruošimui.

„Vakarų fronte nieko naujo“ – Ericho Marija Remarko romanas parašytas 1929 metais, kuriame vaizduojami vienos vokiečių kartos likimas Pirmojo pasaulinio karo apkasuose. Knyga parašyta per 4 savaites. Iškart susilaukė didelio skaitytojų dėmesio. Per 8 mėnesius išleista 3.5 milijono kopijų, 25 kalbomis. Ne kiekvienas literatūros kūrinys galėtų būti pavadintas epochos metraščiu, tačiau Ericho Marija Remarko romanas būtent toks. Tai skausmingas ir jautrus kūrinys, praskleidžiantis patoso, šovinizmo ir patriotizmo širmą ir apnuoginantis už jos besislepianti karo siaubą.

Paulius Boimeris – jaunas vaikinas, gimnazistas. Įkvėptas patriotiškų mokytojo kalbų jis su klasės bičiuliais užsirašo savanoriais ir tampa Vokietijos kariais Pirmajame pasauliniame kare. Jaunatviškas entuziazmas nubloškia nieko nenutuokiančius januolius į visa karo mėsmalę. Jie bejėgiškai stebi, kaip kultūros ir progreso pasaulis, apie kurį buvo diskutuojama gimnazijų klasėse, griūna kartu su pirmu subombarduotu apkasu. Pauliui išgyventi patiriamą siaubą padeda ištikimybė sau duotam pažadui kovoti prieš bet kokią neapykantos apraišką. Neapykantos, kuri įtraukia jaunus žmones į beprasmio žudymo ir mirties liūną. Tai karas, kuriame vienos kartos bendraamžiai kovoja vienas prieš kitą tik todėl, kad skiriasi jų uniformos ir antpečiai.

„Aš jaunas, man dvidešimt. Ir vis dėlto apie šį gyvenimą nežinau nieko, išskyrus neviltį, mirtį, baimę ir beprasmišką dirbtinumą virš sielvarto bedugnės“, – tai Pauliaus Boimerio testamentas.

Remarkas pasižymi neeiliniu gebėjimu vaizduoti karo grėsmę, įtampą ir baimę, jo pasakojimas gniaužia kvapą ir šokiruoja. Rašytojo plunksna atidžiai fiksuoja pasirinkimo momentus kai tenka žudyti arba būti nužudytam. Netrūksta čia ir karčios ironijos – karstų promenados kariams einant į mūšį ar dvigubo maisto davinio, kai pusę pulko sunaikina bombos.

1928 m. pasirodęs romanas nebuvo vienareikšmiškai priimtas. Vieni jį laikė karo sunaikintos “prarastosios kartos” manifestu, kiti Remarkui klijavo tautos išdaviko etiketę. Anot jų, rašytojas sumenkino Vokietijos kariuomenės pasiekimus, tendencingai ir perdėtai atsiliepė apie karo siaubą ir siekė visiems primesti pacifistinę ideologiją. Keli metai po romano pasirodymo naciai degino romaną „Vakarų fronte nieko naujo“, o rašytojas buvo pasmerktas jų neapykantai. Deja, Vokietija Pauliaus Boimerio perspėjimo neišgirdo.