Nuo seno žinome, kad žmogaus santykis su gamta buvo labai glaudus. Kalnai, medžiai akmenys, upės, ežerai – gamtoje veikiančios dieviškosios galios. Medžiai buvo garbinami, jiems teikiama ypatinga reikšmė. Gamtoje žmogus galėjo rasti ramybę, grožį, paguodą. Nuo seno žmogus su naturalia aplinka išsakydavo savo slapčiausias mintis, pasakodavo savo bėdas ir vargus. Poetai ,,spalvotais” žodžiais tapė gamtos gyvenimo pulsavimą ir žmogų užplūstančias jausmų bangas – tai žmogaus ir gamtos vienybė. Laikas niekada nestovi – viskas keičiasi, kartu ir žmonių požiūris. Šiandien aptarsiu lietuvių literatūroje mišką ir lietuvį vaizdavusius rašytojus: Simoną Daukantą ir Antaną Baranauską.
