Aprašymas

Tėvynė yra daugiau negu tiesiog valstybė, tai – sąvoka, aprėpianti gilesnį emocinį ryšį su tam tikra vietove. Žmogui Tėvynė siejasi su bendra visuomenės kultūra, papročiais, tikėjimu, gamta. Kiekvienas joje asmeniškai prisimena savo gražiausias jaunystės dienas, buvusias darbingas vasaras ar svarbiausias metų šventes namuose, su savo kraujo seserimis ir broliais aidint juokui. Tėvynės tikrasis patriotas įsipareigoja savo šaliai, nes tarp judviejų egzistuoja unikalus ir vienkartinis ryšys, kurio jis neturi su kitomis, net labiau gerbtinomis ar svajotinomis šalimis. Tas savumas, artimas ryšys valstybei, jos tautai, gamtai padaro Tėvynę unikalią, mylimą, gerbiamą ir itin savitą. Tokia jau toji – vienintelė ir nepakartojama – vaizduojama ir mūsų tautos mene. Nors ir nuo seno esame žinomi savo nepailstančiu patriotiškumu, ypač išreiškiamu mene, manau, kad daugiausia patriotiškų kūrinių, turinčių išliekamąją vertę ir nusakančių, kas išties mums yra Tėvynė, rastume tik lietuvių literatūroje. Tad šiame kalbėjime remsiuosi trimis garsiais rašytojais poetais: Jonu Mačiuliu (geriau žinomu kaip Maironiu), Adomu Mickevičiumi, Justinu Marcinkevičiumi ir atsakysiu į temą – ką žmogus laiko tėvyne.