Aprašymas

Nuo seno žinome, kad žmogaus santykis su gamta buvo labai glaudus. Kalnai, medžiai akmenys, upės, ežerai – gamtoje veikiančios dieviškosios galios. Medžiai buvo garbinami, jiems teikiama ypatinga reikšmė. Gamtoje žmogus galėjo rasti ramybę, grožį, paguodą. Nuo seno žmogus su naturalia aplinka išsakydavo savo slapčiausias mintis, pasakodavo savo bėdas ir vargus. Poetai ,,spalvotais” žodžiais tapė gamtos gyvenimo pulsavimą ir žmogų užplūstančias jausmų bangas. Akivaizdu, laikas niekada nestoja – gamtoja viskas nuolatos keičiasi, kartu su gamta keičiasi ir žmonių požiūris. Būtent todėl, šiandien aptarsiu labiausiai lietuvių literatūrai nusipelniusius rašytojus: Kristijoną Donelaitį, Antaną Baranauską ir Juozą Tumą-Vaižgantą, gyvenusius skirtingais laikais bei aprašiusius skirtingą žmogaus ir gamtos ryšį.