Vaikai – mažiausiai gyvenimo patirties turintys asmenys, tačiau tėvams neretai esantys didžiausias turtas, bet atsižvelgiant į literatūrą, galima daryti išvadą, jog ne visada vaikai mylimi, reikalingi jų pačių tėvams. Pasitaiko atvejų, kai tarpusavio santykiai nėra artimi ar paremti draugyste ir pasitikėjimu. Visgi individo charakterio savybes, pasaulėžiūrą lemia tėvų ir vaikų santykiai, jų glaudus ryšys bei tėvų įdiegiamos gyvenimiškos pamokos. Jos aktualios ne tik vaikystėje, bet ir brendimo laikotarpyje. Remiantis literatūros autoriais Juozu Grušu ir Džeromu Selindžeriu, aptarsiu šeimos santykius skirtinguose kūriniuose.
