Sakoma, kad klysti yra būtina, nes tik klysdami pradedame suprasti tikrąsias vertybes ir pasimokome iš klaidų. Vienas klaidas lengva ištaisyti, rasti sprendimą, o su kitų pasekmėmis, deja, lieka tik susitaikyti ir judėti tolyn. Pasimokyti iš klaidų, išvengti jų kartojimo galime ne tik atsigręždami į savo praeitį ar domėdamiesi istorija, tačiau ir skaitydami. Neretai iš šono matydami, kaip klysta tam tikri knygų veikėjai ir kokios būna tų klaidų pasekmės, vengiame jų kartojimo, veikiame atsargiau. Todėl, remiantis Vinco Mykolaičio-Putino ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūryba bei patirtimi, šiame kalbėjime analizuosiu klausimą – ar skaitantis žmogus gali mokytis iš svetimų klaidų?
