Aprašymas

Nuo seno žmonės vertindavo ir puoselėdavo kitų asmenų moralines vertybes įvairiose situacijose. Būtent dėl to, kiekvienoje šeimoje atžalos buvo mokinamos įvairių aspektų, kurie vedė prie dorovingo gyvenimo būdo. Tačiau kartais asmenys išauga nesilaikydami dorovinio atsakingumo arba įvyksta tam tikri atvejai, kai jie nusižengia moralės normoms, tad čia atsiranda sąžinė, kuri priverčia kiekvieną žmogų suvokti už savo atliktus veiksmus bei jų pasėkmes. Psichologai mano, kad geras auklėjimas gali būti vertinamas kaip sėkmingas tik tada, kai žmonės sugeba savarankiškai ištaisyti savo klaidas ir pagerinti savo elgesį. Šis gebėjimas iš esmės apibūdinamas kaip sąžinė. Jie sąžinę įvardina kaip individo jausmą leidžiantį atskirti kas yra teisinga, o kas ne. Psichoanalizėje sąžinė yra superego, arba etinis asmenybės komponentas, kuris veikia kaip teisėjas ir kritikas savo poelgiams ir požiūriams. Lietuvių literatūroje ši tema taip pat nereta, kadangi įvairūs rašytojai mėgo aprašyti tam tikrų veikėjų sąžinės balsą, kuris parodydavo kada žmogus praranda savo vertybes ir pažeidžia etikos normas. Tad remiantis Jono Biliūno kūryba, aptarsiu ar didžiausia žmogaus teisėja yra sąžinė.