Aprašymas

Menininkai, rašę sovietų okupuotos Lietuvos metais, vertinami dvejopai: vieni mūsų šiuos meno žmones negailestingai smerkia ir teisia, kiti mūsų jais džiaugiasi ir giria ar, nepasvėrę abiejų pusių, perdėtai juos idealizuoja. Manau, kad jų vertinimas – itin subjektyvus reikalas, tačiau protingiausia tai daryti pasvėrus tiek jų politinę, tiek kūrybinę veiklą. Kas jie, tieji, rašiusieji tai apie išsiilgtąją laisvą mylimą Lietuvą, tai apie Josifą Staliną – tautos priešai, o galbūt tik susiklosčiusiųjų aplinkybių aukos? Kaip elgtis su rašytojais, kurie ne tik su sovietine valdžia nesipyko, o galbūt net bendradarbiavo – suprasti, pasmerkti ar atleisti? Kaip vertinti tokių rašytojų vietą literatūros istorijoje – nepainioti, ar kaip tik – sieti? Remiantis Balio Sruogos, Petro Cvirkos ir Salomėjos Nėries kūryba, šiame kalbėjime analizuosiu klausimą – kodėl šiandien prieštaringai vertinamas sovietmečiu žymių lietuvių rašytojų kūrybinis palikimas?