Aprašymas

„Žmogus sutvertas nepralaimėti. Žmogų galima sunaikinti, tačiau nugalėti jo neįmanoma“, – rašė XX a. amerikiečių romanistas, Nobelio premijos laureatas Ernestas Hemingvėjus. Visiems puikiai suprantama, jog karas – žmonijos randas, kuris negyja. Karas ne tik naikina tautas, miestus, kultūras, bet ir negrįžtamai paveikia gyvuosius, jų pasaulėžiūrą, mąstymą. Galiausiai karo metu įgauta patirtis tampa neatsiejama dalis, kuri lydi žmones visą gyvenimą.  Siaubingi išgyvenimai juos pakeičia, kaip ir jų santykį su pasauliu. Menas, šiuo atveju, tampa išgyvenimo priemone, įrankiu, padedančiu kovoti su žmogaus dvasiniu naikinimu. Nagrinėjant, kaip pasikeitė lietuvių literatūra po dviejų pasaulinių karų, galima pastebėti jos kūrėjų bandymus kovoti