Aprašymas

Kaimas – istoriškai susiklosčiusi gyvenvietė, mažesnė už miestą, kurios dauguma gyventojų verčiasi žemės ūkiu (pajūryje – žvejyba). Ankstesnių laikų kūriniuose kaimas ypač vertinamas kaip gyvenvietė, kurioje iškeliamas žmonių dvasinis ryšys ir bendruomeniškumas. Kaimo gyventojų santykiai literatūros kūriniuose dažniau vaizduojami kaip šeimyniniai, nei kaimyniški. Mieste pastatų yra gausu, tačiau kaimuose – atvirkščiai, čia daugiau gamtos: medžių, jų ošimo, krūmų, vaismedžių ir kitų gamtos teikiamų malonumų. Neretai, gamtos gausa lietuvių literatūroje kaimo žmogui prideda dvasinio iškilumo – jo gyvenimas neretai būna tapatinamas medžiui, užklupę gyvenimo sunkumai dažnai pavadinami „gyvenimo audromis“ ir panašiai. Būtent dėl to, savo kalboje norėčiau analizuoti, kaip kaimas ir jo žmogus vaizduojamas lietuvių literatūroje – Kristijono Donelaičio kūrinyje „Metai“ ir Jono Biliūno kūriniuose „Ubagas“ bei „Lazda“.