Aprašymas

XX a. vidurio Europos kultūrinį gyvenimą nulėmė sudėtingos istorinės aplinkybės: fašizmas ir stalinizmas dalijasi Europą, todėl Antrojo pasaulinio karo metais fronte, koncentracijos stovyklose, getuose, Sibiro lageriuose žūsta milijonai žmonių, daugybė žmonių praranda savo tėvynę bei namus. Totalitarinių ideologijų akivaizdoje iškyla žmogaus gyvenimo prasmės klausimas. Tiesa, ši tema domina visų laikų menininkus, filosofus, bet katastrofiškų istorinių aplinkybių metu šis klausimas ypač aktualus. Bendras kūrėjų bruožas yra egzistencinis mąstymas – susirūpinimas individo egzistencija, noras, kad ir pats individas ja susirūpintų. Tad remiantis Albero Kamiu, Antano Škėmos ir Balio Sruogos kūryba, analizuosiu egzistencinės beprasmybės raišką lietuvių literatūroje.