Aprašymas

Kalba – tai ne tik bendravimo priemonė, bet ir kiekvienos tautos kultūros, literatūros kūrimo, tautos savimonės, tautiškumo vertybių išraiška. Svarbiausia kalbos paskirtis – būti žmogaus bendravimo priemone, atlikti komunikacinę funkcija. Taip pat, kiekvienos tautos kalba yra unikali, svarbi ir turi būti išsaugota, nes kiekvienos tautos kalba yra kultūros ir literatūros priemonė, taip pat ir tautos sąvimonės ir vertybių –  būdo, papročių, mastymo išraiška. Prisiminus praeitį, kai lietuviai visu kūnu stojo prieš ginklą, norėdami parodyti, kad būti lietuviu – garbė. Kai okupantai trėmė gyventojus, ribojo žmonių laisvę, uždraudė lietuvišką spaudą, bei tautinę atributiką, lietuviai vis tiek priešinosi – dainavo liaudies dainas, leido nelegalią spaudą, stengdamiesi išsaugoti tautišką žodį. Lietuvių kalba yra turtinga, balsinga ir tautiška, bet istorijos sūkuriuose ji ne kartą galėjo dingti. Vienas iš pavyzdžių: XVI amžiuje Lietuvos kunigaikščiai ir didikai kalbėjo lenkų kalba ir perėmė jų kultūrą, o lietuvių kalba kalbėjo tik valstiečiai. Nors lenkų kalba buvo pagrindinė to meto kalba, bet buvo tų, kurie stengėsi išsaugoti mūsų kalbą. Remiantis Mikalojaus Daukšos ir Martyno Mažvydo kūryba, analizuosiu ar tautiškumas lietuviams yra vertybė?