Pasak egzistencialistų, ypač gyvenusių po Antrojo pasaulinio karo ir mačiusių beprasmišką žmonių netektį – gyvenimas yra beprasmis, neracionalus ir be priežasties. Tačiau čia įsikiša Alberas Kamiu, kuris teigia, kad susidūrus su šiuo, šoką ar net depresiją keliančiu egzistencialistų suvokimu yra galimybė į viską žiūrėti per absurdą. Kitaip tariant, absurdas tai konfliktas tarp žmogaus polinkio ieškoti prigimtinės vertės, gyvenimo prasmės ir žmogaus nesugebėjimo rasti jokios tikrosios prasmės. Būtent todėl, remiantis Albero Kamiu, Antano Škėmos ir Balio Sruogos kūryba, analizuosiu absurdą karo ir egzistencinės nevilties metu.
